2011 m. balandžio 7 d. Vytauto Didžiojo universitete prie V. Biržiškos skaityklos (K. Donelaičio g. 52, II a. fojė) atidaroma lietuviškų knygų apie Rytų Azijos šalis paroda. Joje eksponuojamos XX-XXI a. Lietuvoje išleistos knygos lietuvių kalba apie Japoniją, Kiniją, Korėją ir Vietnamą. Parodoje pristatomi Lietuvos autorių darbai apie minėtas šalis bei tų šalių autorių grožinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą.

Parodos eksponatai pagal jų išleidimo metus skirstomi į tris grupes: prieškario (1906-1939 m.), sovietmečio (1945-1989 m.) ir nepriklausomybės laikotarpio (nuo 1990 m.) leidinius.

Parodos rengėjai – VDU biblioteka ir Azijos studijų centras. Dauguma parodoje eksponuojamų knygų yra iš Azijos studijų centro vadovo Aurelijaus Zyko asmeninės bibliotekos. Paroda veiks iki balandžio pabaigos.

Ši paroda – tai vienas iš šių metų renginių, skirtų VDU Azijos studijų centro įkūrimo dešimtmečiui.

Parodos aprašymas:
Skirtingai nuo hebraistikos, Artimųjų Rytų ar indologijos studijų, turinčių daugiau nei 200 m. istoriją Vilniaus universitete, susidomėjimas tolimomis Rytų Azijos šalimis (pirmiausia Japonija) Lietuvoje prasidėjo palyginus vėlai, tik XX a. pradžioje. Prieškario Lietuvoje knygų apie šias šalis buvo ypač mažai. Vienas pirmųjų lietuvių autorių, rašiusių šia tematika, buvo visuomenės veikėjas, VDU profesorius Steponas Kairys. Pasivadinęs Dėdės slapyvardžiu, jis 1906 m. išleido tris knygeles apie Japoniją. Vėliau keletą kartų (1920 ir 1932 m.) pasirodė japoniškų penkiaeilių (tankų) vertimai iš rusų kalbos, Butkų Juzė, K. Boruta, K. Binkis patys išbandė japoniškas poetines formas savo kūryboje. Lietuvių susidomėjimas Japonija atspindėjo to meto Europos madas, tačiau kitos Rytų Azijos šalys liko šešėlyje.

Sovietmečiu, skirtingai nei prieškario laikotarpiu, literatūros apie Rytų Aziją išleista gana gausiai: publikuoti tuometinių Kinijos Liaudies Respublikos, Šiaurės Korėjos ir Vietnamo autorių darbai, kurių idėjos atitiko tuometinės Tarybų Sąjungos ideologiją ir siekė parodyti socializmo bei komunizmo revoliucijų sėkmę Azijos šalyse. Leistos knygos atspindėjo šiose šalyse kuriamą komunistinį rojų, kovą su buržuazija bei senomis atgyvenusiomis tradicijomis. Išleista ir keletas Lietuvos autorių kūrinių, šlovinančių šias broliškas komunizmą kuriančias šalis, kaip pvz., „Dainos apie Korėją”.

Šiame kontekste išsiskyrė Japonijos autoriai, kurių mintys dažniausiai neatitiko sovietmečio ideologijos. Šią šalį atstovavo daug įvairesnio spektro autorių kūriniai: buvo verčiami moderniosios literatūros klasikų veikalai, atskleidžiantys tradicinį Japonijos gyvenimo būdą (Y. Kawabata), taip pat visuomenės kritikos, fantastikos, detektyvo žanro autorių kūriniai. Vienas labiausiai tarybiniais metais verčiamų autorių, su kurio leidiniais turėjo galimybę susipažinti Lietuvos skaitytojas, buvo K. Abė.

Gana didelę vertimų dalį sovietmečiu sudarė kūriniai vaikams, ypač kinų, japonų, korėjiečių pasakos, apysakos, vaizduojančios tolimų Azijos tautų grožį, atskleidžiančios turtingą jų kultūrą.

Kitas kaunietis, žurnalistas Romualdas Neimantas, ypač gilinosi į Lietuvos ryšius su tolimomis pasaulio šalimis. Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius pasirodė jo studija „Rytai ir Lietuva”, o apie Rytų Azijos šalis išleistos knygelės „Gyvenimas ant ugnikalnio”, „Pasaulis puodelyje arbatos”, „Nuo Nemuno iki Fudzijamos”, „Drakono akys” ir kitos. Ankstyvaisiais VDU atkūrimo metais R. Neimantas skaitė studentams paskaitas apie Japoniją.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, akivaizdžiai sumažėjo literatūros apie Korėją ir Vietnamą: nuo 1990 m. Lietuvoje nebuvo išleista nei viena knyga, susijusi su Vietnamu ir tik 2 knygos, susijusios su Korėja (mitų ir pasakų vertimai, atlikti dabartinio VDU dėstytojo J. Seo).

Kiniją atstovaujančių kūrinių nesumažėjo, tačiau jie pakeitė savo pobūdį. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pastebimas dėmesys kinų klasikos kūriniams: Lietuvos skaitytojui pasiūlyti Konfucijaus, Pu Sunlinio vertimai, klasikinės poezijos kūriniai. Vietoj komunistinį rojų šlovinančių romanų, išversta daugiau šiuolaikinių kinų (neretai išeivijos) autorių, rašančių apie Kinijos istoriją bei aristokratiškąją kultūrą, kritiškai vertinančių kultūrinę revoliuciją ir Mao režimą. Šiame kontekste atsirado ir lietuvių autorių knygų ir apie Tibetą, pirmiausia J. Ivanauskaitė, ne tik parašiusi dokumentinę apybraižą apie Tibetą, bet ir naudojusi šios šalies inspiracijas savo kūryboje.

Japonijos literatūrą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu atstovauja išpopuliarėję H. Murakami romanai, taip pat K. Abės, J. Tanizaki, Y. Mishima, K. Oe romanai. Pagausėjo senosios japonų klasikos kūrinių, nagrinėjančių gyvenimo filosofiją, kovos meną, kario etiką, išleistos kelios klasikinės poezijos rinktinės. Kita šio laikotarpio tendencija – lietuviškai prabilę japoniškieji komiksai (mangos).

Dauguma sovietmečio grožinės literatūros vertimų buvo atliekami per tarpines kalbas, pirmiausia rusų, ir tik paskutiniaisiais TSRS gyvavimo dešimtmečiais vienintelis vertėjas, nuo 8-ojo dešimtmečio vertęs tiesiai iš japonų kalbos, buvo ilgametis VDU dėstytojas Arvydas Ališauskas. Didžioji dalis japonų ir kinų literatūros po 1990 metų buvo versta iš anglų (atskirais atvejais – iš rusų ar prancūzų) kalbos, tačiau atsiranda pirmieji bandymai versti ir iš originalo kalbų. Tarp tokių vertėjų paminėtini V. Devenaitė, V. Dumčius, L. Poškaitė, I. Susnytė, D. Švambarytė.

Po nepriklausomybės pradėti leisti ir pirmieji profesionaliosios lietuviškosios sinologijos bei japonologijos darbai. Vienas japonologijos inspiratorių buvo VDU vizituojantis profesorius R. Kojima, čia dėstęs 1993-95 m. Jo iniciatyva išleisti pirmieji Lietuvoje straipsnių rinkiniai apie Japoniją. Jau XXI a. Prof. A. Andrijausko dėka Lietuvos skaitytojas buvo supažindintas su kinų ir japonų estetikos filosofija, 2002 m. išleistas pirmasis japonų-lietuvių kalbų hieroglifų žodynas, vėliau pasirodė ir kiti veikalai apie Rytų Azijos filosofiją ir literatūrą.